PVM skaičiuoklė

PVM (pridėtinės vertės mokestis)

Pridėtinės vertės mokestis – bene pagrindinis valstybės mokestis, mat surenka daugiausiai lėšų į šalies biudžetą. Šis mokestis yra vartojimo mokestis, paprastai mokamas už didžiąją dalį valstybėje suvartojamų prekių bei paslaugų.

Nors pridėtinės vertės mokestį valstybei sumoka įmonės, tačiau realiai jis gula ant vartotojų pečių, mat PVM padidina prekių ir paslaugų kainas: kuo jis didesnis, tuo brangesnės paslaugos tampa gyventojams.

PVM pirmą kartą buvo įvestas Prancūzijoje 1958 metais. Dabar jis yra įvestas 135 šalyse. Tarp išsivysčiusių kapitalistinių šalių jo nėra tik JAV, kurioje yra pardavimų mokestis. Lietuvoje PVM įvestas 1994 m. gegužės 1 dieną.

Mokesčio dydis Lietuvoje

Pagrindinis PVM tarifas Lietuvoje yra 21%. Šis tarifas taikomas visoms šalies teritorijoje parduodamoms prekėms ar paslaugoms, jei joms nėra taikomas lengvatinis tarifas, ir jei šias prekes ir paslaugas parduoda PVM mokėtojas (tokiais yra absoliuti dauguma įmonių, nes nuo tam tikros apyvartos privaloma registruotis PVM mokėtoju).

21% vartojimo mokesčio tarifo dydis pasauliniu mastu yra palyginti didelis, tačiau lyginant su kitomis ES šalimis, kur vyrauja itin aukšti mokesčiai, jis atitinka vidurkį. Net ir norint, valstybė esanti Europos Sąjungoje sunkiai galėtų išsiskirti, nes laisvas prekių judėjimas reglamentuojamas bendrai ES ribose. Jei vienoje valstybėje prekės būtų ženkliai brangesnės nei pas kaimynus, didėtų internetinė bei kitokia prekyba iš kaimyninių šalių. 21% pridėtinės vertės mokesčio tarifas buvo įvestas 2009 metais (po finansinės krizės smarkiai išaugus biudžeto deficitui), padidinant jį nuo 19%.

Lengvatiniai tarifai

Kai kurioms prekių/paslaugų kategorijoms yra taikomas lengvatinis pridėtinės vertės mokesčio tarifas:

  • Lengvatinis 9% PVM tarifas taikomas viešbučiams, centralizuotam šildymui, knygoms, laikraščiams, kitiems informaciniams leidiniams (yra išimčių), maršrutinio susisiekimo klientų vežimui.
  • Lengvatinis 5% PVM tarifas taikomas neįgaliųjų priemonėms, valstybės kompensuojamiems vaistams, taip pat ir visiems receptiniams vaistams, bei medicininėms priemonėms.

Ar lengvatiniai tarifai tikrai reikalingi – visuomet kompleksinis klausimas, į kurį skirtingų interesų grupės žiūrės skirtingai. Turbūt nesunku pagrįsti lengvatą vaistams ar medicininėms priemonėms, tačiau kiek sunkiau argumentuoti lengvatas viešbučiams ar šildymui. Teoriškai, lengvatos visiems pagerintų gyvenimą, tačiau praktiškai – biudžetą vis tiek reikia surinkti per vienus ar kitus mokesčius, ir jei jų surenkama mažiau iš šildymo ir viešbučių, vadinasi, jų reikia surinkti daugiau iš kitų sričių. 

PVM mokėtojai ir ne mokėtojai

Visos įmonės, taip pat ir kiti ūkio subjektai gali, o didžioji dalis – privalo registruotis PVM mokėtojais. Kiekvienas registruotas šio mokesčio mokėtojas turi savo mokesčio kodą, kurį nesunkiai (Lietuvos įmonėms) galima patikrinti internete.

Lietuvos įmonės privalo registruotis PVM mokėtoju, jei: 

  • Pajamos per paskutinius 12 mėnesių šalyje viršijo 45 tūkst. EUR (įskaitant susijusių įmonių grupę).
  • Lietuvoje bei valstybėse narėse įsigyjamų prekių suma viršija 14 tūkst. EUR (neskaitant naujų automobilių).

Importuojamos ar eksportuojamos prekės

Importuojamoms prekėms pridėtinės vertės mokestis yra skaičiuojamas tuo atveju, jei prekės realizuojamos (parduodamos ir suvartojamos) šalyje. Jei jos reeksportuojamos, joms šis mokestis neskaičiuojamas, arba susigrąžinamas. 

Taip pat mokesčio nereikia mokėti už vietoje pagamintas, tačiau eksportuojamas prekes. Tačiau praktikoje atsiranda nemažai papildomų sąlygų. Kalbant apie eksportą į ES, reikėtų išskirti parduodamas prekes PVM mokėtojui, arba nemokėtojui. Jei parduodama PVM mokėtojui kitoje ES šalyje, tuomet skaičiuojamas 0% tarifas. Tačiau parduodant prekę ar paslaugą nemokėtojui, mokestis jau turi būti sumokamas. Taigi prieš eksportuojant prekes į kitą valstybę, reikėtų pasidomėti tos šalies mokesčių sistema.

Pridėtinės vertės vs. pardavimų mokestis

Pridėtinės vertės mokestis nėra tas pats kas pardavimų mokestis, kuris kai kuriose šalyse (pavyzdžiui, JAV) taikomas vietoj pridėtinės vertės mokesčio. Pridėtinės vertės mokesčio esmė yra ta, kad, jei prekė yra gaminama keliais etapais perkant medžiagas ar pusgaminius iš tiekėjų, galutinis vartotojas moka tik vieną mokestį, ir pridėtinės vertės mokesčiai nesidubliuoja. 

Šiuo atžvilgiu PVM mokestis yra efektyvesnis nei pardavimų mokestis. Tą nesunkiai galima pademonstruoti pavyzdžiu: jei įmonė, gaminanti medieną, nusipirks medžio rąstus, juos nusipirks su pardavimų mokesčiu. Jei ji parduos medieną baldų gamybos įmonei, ši, pirkdama medieną, pardavimo mokestį mokės dar sykį. Jei ši tiekėjų grandinė dar ilgesnė – tai smarkiai išaugins galutinę kainą ir sumažins bendrą konkurencingumą.